Straipsnis skelbtas „OIKOS“, 2007, nr. 3, p. 9 – 18.


Saulius PIVORAS


Dvigubos pilietybės politika (Skandinaviškos pamokos Lietuvai)


Įvadas


Viešosios politikos pamoka, ar viešosios politikos pamokos yra mokslinėje literatūroje žinoma sąvoka ir mokslinės analizės įrankis. Pasak Richard Rose, tai yra būdas apmąstyti kaip viešojoje politikoje yra sprendžiamos pažįstamos problemas nepažįstamose vietose, jis padeda suprasti, kaip užsienio šalys sprendžia problemą, kuri domina mus, o dar svarbiau, jis siūlo kelią, kaip užsienio pavyzdžius paversti viešosios politikos programa, kuri galėtų būti įgyvendinama tyrinėtojo šalyje .
Dvigubos pilietybės politikos moksliniai tyrinėjimai apskritai tik labai neseniai pradėti labiau plėtoti. Nors yra darbų, kuriuose nagrinėjamos dvigubos pilietybės politikos problemos Europos Sąjungos šalyse, taip pat ir Švedijoje, tačiau nėra sistemingo lyginamojo Skandinavijos šalių politikos dvigubos pilietybės atžvilgiu tyrimo, juo labiau viešosios politikos pamokų trečiosioms šalims aspektu.
Šiame straipsnyje remiantis moksline literatūra, o taip pat pirminiais šaltiniais skandinavų kalbomis, siekiama aptarti Skandinavijos šalių dvigubos pilietybės politikos atvejį ES šalių politikos dvigubos pilietybės atžvilgiu kontekste. Skandinavijos šalių atvejo analizė leis padaryti tam tikras įžvalgas, nuo ko turėtų priklausyti Lietuvos laikysena dvigubos pilietybės atžvilgiu ateityje. Pagrindiniai naudojami metodai yra atvejo ir lyginamosios analizės.


Dviguba pilietybė pilietybės politikos kontekste

Nacionalinė pilietybė šiuolaikiniame nacionalinių valstybių pasaulyje yra svarbus teisinis, socialinis ir politinis institutas. Pilietybė didžiąja dalimi yra priskiriama nuo gimimo, nes pasak žinomo nacionalinės pilietybės instituto tyrinėtojo Rogers Brubaker, „valstybė nėra ir negali būti laisvanoriška asociacija. Asmenų daugumai pilietybė negali būti niekas kitas, o tik primestas, priskirtas statusas“ . Tiesa, pastaruoju metu galia priskirti (nustatyti) pilietybę jau nėra laikoma absoliučiai išimtine valstybės jurisdikcijos sritimi, nes ją tam tikru, nors kol kas dar labai nedideliu mastu varžo pareiga užtikrinti visišką žmogaus teisių apsaugą. Pilietybės priskyrimas nuo gimimo remiasi arba jus sanguinis, t. y., pilietybės priskyrimu pagal tėvų pilietybę, arba jus soli, t. y., pilietybės priskyrimu pagal gimimo vietą (valstybę), arba šių dviejų principų kombinacija. Pilietybė taip pat mažesnės dalies asmenų gali būti įgyjama natūralizacijos būdu. Pilietybės politikoje didelį svorį turi pilietybės ir tautiškumo sampratų ryšis. Jus sanguinis principu didžiąja dalimi remiasi valstybės, kurių tautiškumo supratimas yra etnokultūrinis, o jus soli remiamasi politinio – pilietinio (valstybinio) tautiškumo samprata pasižyminčiose valstybėse. Jus sanguinis principu kaip dominuojančiu pilietybės politikoje besiremiančios šalys (tipiškas pavyzdys būtų Vokietija) tuo pačiu yra linkusios iš principo nepripažinti dvigubos pilietybės, leidžiant ją kaip retą išimtį, nes siekia išsaugoti grynos etnokultūriškai homogenišką tautos sudėtį . Kiek yra griežta sąsaja tarp jus sanguinis ir dvigubos pilietybės nepripažinimo, negalima tvirtai pasakyti, nes kol kas trūksta sistemingų tyrinėjimų šiuo klausimu.
Dviguba pilietybė šių dienų pasaulyje yra vis labiau plintantis faktas. Bet ar tai reiškia, kad galima įžiūrėti ir ryškius politikos dvigubos pilietybės atžvilgiu pasikeitimus? Pirmiausia, reiktų pabrėžti, kad nėra valstybių, kurios absoliučiai draustų dvigubą pilietybę, tačiau nėra ir absoliučiai nesąlygiškai ją pripažįstančių. Kiekviena šalis turi savitą ir labai sudėtingą taisyklių kompleksą, kaip yra įgyvendinamas pilietybės priskyrimas ir įgijimas apskritai bei laikysena dvigubos pilietybės atžvilgiu. Dviguba pilietybė gali būti pripažįstama de jure arba toleruojama de facto. Dviguba pilietybė gali būti de jure pripažįstama tik kaip reta išimtis , arba pakankamai nesąlygiškai. Labiausiai, pasak Tomas Faist, dviguba pilietybė de jure ribojama tada, kai laikomasi šių kriterijų:

  1. Pilietybė priskiriama nuo gimimo pagal tėvų pilietybę (ius sanguinis), galima tik viena pilietybė;
  2. Privaloma apsispręsti dėl pilietybės, sulaukus pilnametystės;
  3. Reikalaujama ekspatrijuoti, natūralizacijos keliu pasirinkus kitos šalies pilietybę;
  4. Prievartinė ekspatriacija  asmenų, natūralizacijos keliu įgijusių kitos šalies pilietybę .

 

De facto dviguba pilietybė gali būti toleruojama gana plačiai arba siekiama visiškai minimalizuoti dvigubos pilietybės atvejus. Ši sudėtinga situacija laikysenos dvigubos pilietybės atžvilgiu, sunkumai apibrėžiant jos esminį turinį verčia detaliau pasižiūrėti, kokia yra konkreti valstybių politika.

 

Ar liberali politika dvigubos pilietybės atžvilgiu yra dominuojanti?

Šiuolaikiniame pasaulyje viena iš priežasčių keisti politiką dvigubos pilietybės atžvilgiu, be abejo, yra migracija. Nemažai tradicinių emigracijos šalių pripažindavo dvigubą pilietybę selektyviai, t. y., palikdavo galimybę pasilaikyti pradinę pilietybę kitose šalyse besinatūralizuojantiems emigrantams. Dabartiniu metu išsivysčiusios šalys yra natūralizuotų imigrantų dvigubos pilietybės pripažinimo/neigimo akivaizdoje. Būtent migracija, pasak Christian Joppke, skatina valstybes rinktis arba pilietybės deetnizaciją, arba jos reetnizaciją. Imigracijos perspektyvoje deetnizacija reiškia pastangas grįsti priėjimą prie pilietybės nuolatinio gyvenimo ir gimimo vietos kriterijais, o ne etniniais ryšiais. Emigracijos perspektyvoje valstybės turi paskatų siekti išlaikyti ryšius su etniniais emigrantais, keliomis jų kartomis, remiant jų pilietybės išlaikymą, tuo pačiu reetnizuojant pilietybės sampratą . Ir pilietybės deetnizavimo, ir pilietybės reetnizavimo tendencijos siejasi su dvigubos pilietybės pripažinimo problema. Tiksliau, migracija ir dėl jos kintanti pilietybės samprata iškelia taip pat ir dvigubos pilietybės klausimą į viešųjų diskusijų erdvę. Reiktų tačiau pažymėti, kad pilietybės deetnizacija taip pat priklauso nuo imigracijos politikos pobūdžio. Pilietybės deetnizacija pastebima ryšium su siekiu integruoti imigrantus, remiantis multikultūriškumo išlaikymu grįsta imigracijos politika. Ši kombinacija yra palanki dvigubos pilietybės politikos liberalizavimui. Asimiliacija besiremianti imigracijos politika pasireiškia pastangomis apriboti dvigubą pilietybę ir veikiau išreiškia pilietybės reetnizaciją nei deetnizaciją. Tad vargu ar galima visiškai sutikti su Ch. Joppke teiginiu, kad „dvigubos pilietybės toleravimas yra perėjimo nuo etninės prie teritorinės pilietybės tendencijos išraiška, kurią sukelia valstybių poreikis integruoti augančią imigrantų populiaciją“ . Vientisos tendencijos apraiškas dvigubos pilietybės toleravimo prasme, tarkim, sunku įžvelgti naujausiose vokiškai kalbančiųjų valstybių nacionalinės pilietybės reformose. Vokietija 2000 m. liberalizavo priėjimą prie Vokietijos pilietybės imigrantams, pirmąkart istorijoje netgi įvesdama jus soli elementus į pilietybės įstatymą. Tačiau šie liberalūs pakeitimai praktiškai nebuvo labai reikšmingi, natūralizacijos mastai Vokietijoje padidėjo palyginti nežymiai, nes Vokietijos politika išliko radikaliai priešiška dvigubos pilietybės atžvilgiu, nors tam tikrais atvejais dviguba pilietybė ir yra pripažįstama (2000 m. priimtas pilietybės įstatymas, beje, apribojo automatinį pilietybės paveldėjimą vokiečių kilmės asmenims užsienyje tik pirmąja karta) . Dvigubos natūralizuotų imigrantų pilietybės pripažinimui Vokietijoje pagrindinė kliūtis yra asimiliacija besiremianti imigracijos politika, kurią savo ruožtu sąlygoja etnokultūrinis tautiškumo supratimas . Vokietijai pagal pilietybės politiką artima Austrija, metais anksčiau nei Vokietija priėmusi pilietybės įstatymo pataisas, ne tik kad neliberalizavo pilietybės politikos, o netgi ją sugriežtino, įvesdama kalbos testų reikalavimą natūralizacijos būdu siekiantiems pilietybės . Nyderlandų vyriausybė 1991 m. deklaravo ketinimą visiškai pripažinti dvigubą pilietybę, tačiau parlamentas tam nepritarė. 2003 m. Nyderlandai priėmė naujas pilietybės įstatymo pataisas, išlaikant ribotą dvigubos pilietybės pripažinimą de jure, be to, nustatant, kad negyvenęs Europos Sąjungos šalyje daugiau nei 10 metų, dvigubą pilietybę turintis Nyderlandų pilietis praranda Nyderlandų pilietybę automatiškai . Pilietybės reetnizavimo apraiškas rodytų specialios ceremonijos natūralizacijos ar optavimo būdu įgijusiems Nyderlandų pilietybę įvedimas nuo 2006 m., motyvuojamas siekiu įdiegti ypatingo ryšio su valstybe, kurios pilietybė gaunama, pajautą . Perėjimo nuo dvigubos pilietybės pripažinimo de facto iki pripažinimo de jure sunkumus rodytų Lenkijos pavyzdys. Dabartinis Lenkijos pilietybės įstatymas (1962 m.) sako, kad "Lenkijos pilietis, remiantis Lenkijos įstatymais, negali būti pripažįstamas kitos valstybės piliečiu." Lenkija, kitaip tariant, de facto leidžia dvigubą pilietybę, tačiau dvigubus piliečius Lenkijoje traktuoja vien kaip Lenkijos piliečius. 2000 m. Lenkijos parlamente buvo siūlomos pilietybės įstatymo pataisos, siūlančios formuluotę, jog "Lenkijos pilietis gali tuo pat metu būti kitos valstybės pilietis" . Šie pasiūlymai nebuvo įgyvendinti, nes jie nepriėjo iki balsavimo stadijos. Kai kuriose šalyse su migracijos reiškiniais susijusi pilietybės deetnizavimo/reetnizavimo dialektika iššaukė dvigubos pilietybės toleravimo padidėjimą, tačiau negalima sutikti, kad visai simetrišką tiek emigrantų, tiek imigrantų atžvilgiu. Veikiau pasireiškė jau nuo seno žinoma selektyvi dvigubos pilietybės politika. Ispanijoje ilgą laiką laikytasi priešiškos nuostatos dvigubos pilietybės atžvilgiu apskritai, XX a. 9 dešimtmetyje dviguba pilietybė emigrantams dešiniųjų partijų pastangomis buvo pripažinta, 10 dešimtmetyje kairiosios partijos tą pripažinimą atšaukė, 2002 m. priimtos pilietybės įstatymo pataisomis buvo vėl pripažinta emigrantų iš Ispanijos į Lotynų Ameriką dviguba pilietybė, tačiau imigrantų atžvilgiu to nebuvo padaryta .
Paimant ir tyrinėjant kelis pavienius atvejus lengva padaryti  išvadą, jog pastaruoju metu vis labiau pastebima valstybių laikysenos dvigubos pilietybės atžvilgiu liberalizacija . Bet galima rasti ir atvejų, liudijančių kitą tendenciją. Tuos atvejus panagrinėjome aukščiau. Reikia sutikti, kad išimčių dvigubos pilietybės atžvilgiu (dvigubos pilietybės realaus egzistavimo faktų) didėjimas augina ir toleranciją dvigubos pilietybės atžvilgiu. Tačiau tolerancijos augimas nėra negrįžtama tendencija. Sisteminiuose dvigubos pilietybės politikos tyrinėjimuose, nors jų ir yra nedaug, daromos išvados, kad išlieka ryškūs skirtumai valstybių laikysenoje dvigubos pilietybės atžvilgiu, ir liberalizacija nėra dominuojanti tendencija, o tik apraiška kai kuriose valstybėse. Kaip teigia Marc Morje Howard iš Georgetown universiteto, neįmanoma valstybių pagal jų laikyseną dvigubos pilietybės atžvilgiu suskirstyti remiantis binarine "taip" ir "ne" (leidžia ar draudžia) klasifikacija, nes dviguba pilietybė yra labai glaudžiai su kitais valstybės nacionalinės pilietybės politikos elementais. Jis siūlo tokius kriterijus, leidžiančius klasifikuoti valstybes pagal jų vykdomą politiką dvigubos pilietybės atžvilgiu:

  1. Ar pilietybė yra, ar nėra priskiriama, remiantis  jus soli, nuo gimimo nepiliečių vaikams ;
  2. Natūralizacijos reikalavimų, ypač gyvenimo šalyje trukmės, sunkumas;
  3. Leidžiama, ar neleidžiama naturalizuotiems imigrantams turėti dvigubą pilietybę .

Suprantama, šie pasiūlyti kriterijai neatsižvelgia į kai kurias galimas variacijas (sakykim, gali būti leidžiama tik daliai natūralizuotų imigrantų turėti dvigubą pilietybę, kaip pavyzdžiui yra Nyderlanduose), tačiau yra pakankamai geri sisteminiam daugelio šalių politikos palyginimui. Remiantis šiais kriterijais šalys klasifikuojamos į 1) besilaikančias liberalios, 2) vidurio linijos (nuosaikios) ir 3) griežtų suvaržymų politikos dvigubos pilietybės atžvilgiu . Iš 15 senųjų ES narių 3 laikosi griežtų suvaržymų (Austrija, Ispanija, Danija), 5 - liberalios (Prancūzija, Airija, Didžioji Britanija, Belgija, Nyderlandai), o visos kitos - vidurio linijos (nuosaikios) politikos dvigubos pilietybės atžvilgiu . Iš naujųjų 10 ES šalių 2 laikosi griežtų suvaržymų (Slovėnija ir Lietuva), visos kitos - vidurio linijos (nuosaikios) politikos dvigubos pilietybės atžvilgiu. Liberalios politikos nesilaiko nei viena iš naujųjų ES šalių narių . Pasak specialiai postkomunistinių šalių pilietybės politiką specialiai tyrinėjusio Andre Liebicho, daugumoje postkomunistinių valstybių dvigubos pilietybės politikos atžvilgiu natūralizuoti piliečiai yra aiškiai diskriminuojami palyginus su piliečiais nuo gimimo, ypač vertimo atsisakyti kitos pilietybės prasme . Iš ankstesnio aptarimo darosi akivaizdu, kad politikos dvigubos pilietybės atžvilgiu liberalizavimas tikrai nėra dominuojanti tendencija.

Skandinaviška dvigubos pilietybės politika

Kodėl Skandinavijos šalių politikos dvigubos pilietybės atžvilgiu patirtis nusipelno ypatingo dėmesio? Skandinavijos šalys istoriškai priklauso tai šalių grupei, kuri ilgai buvo priešiška dvigubos pilietybės atžvilgiu. Tačiau dar labai neseniai įvyko žymūs pokyčiai, suskaldę šį vientisą Skandinavijos šalių požiūrį. Skandinavijos šalys gerai atspindi dvigubos pilietybės politikos principinius skirtumus, padalijusius ne tik ES, bet taip ir pačias Skandinavijos šalis iš esmės į dvi priešingas stovyklas. Skandinavijos šalys pilietybės politikoje remiasi jus sanguinis (kuriuo kaip žinia, remiasi ir Lietuva), kuris, kaip spėjama, yra savaime mažiau palankus dvigubos pilietybės pripažinimui, nei jus soli. Tačiau dvi Skandinavijos valstybės (Švedija 2001 m., Suomija 2003 m. ) priėmė naujus pilietybės įstatymus, kurie neatsisakė jus sanguinis dominavimo, bet įvedė atvirą dvigubos pilietybės pripažinimą de jure. Danija ir Norvegija to nepadarė. Netgi aiškiai pasuko kita kryptimi. Danija 2002 m. įvedė reikalavimą pateikti ankstesnės pilietybės atsisakymo įrodymus Danijos pilietybės siekiantiems kitų Skandinavijos šalių piliečiams. Naujausias, 2005 m. Norvegijoje priimtas pilietybės įstatymas aiškiai rodo pilietybės reetnizavimo pastangas, dvigubos pilietybės ribojimo ne tik neatsisakyta, jis dar papildytas naujais reikalavimais natūralizacijos siekiantiems imigrantams. Kuo galima paaiškinti šiuos skirtingus pasirinkimus bei ko iš jų galima pasimokyti Lietuvai?
Švedijos parlamente 2001 m. Pilietybės įstatymas buvo priimtas žymia balsų persvara (77 proc. už, tačiau įdomu betgi pažymėti, kad konservatorių partijos atstovai balsavo prieš), bet Švedijos visuomenė buvo pasidalinusi dvigubos pilietybės pripažinimo požiūriu. Pagal nuomonių apklausas, 46 proc. buvo už, 42 proc. prieš . Dvigubos pilietybės pripažinimui nemažai įtakos turėjo specialiai įstatymo projektui rengti sudarytos komisijos (oficiali tyrimo komisija) nuomonė. Komisija analizavo duomenis apie jau egzistuojančios dvigubos pilietybės Švedijoje mastus, kitų valstybių laikyseną , galimą dvigubos pilietybės žalą bei naudą vertino 4 pagrindiniais aspektais: dvigubos rinkimų teisės, diplomatinės paramos teikimo dvigubiems piliečiams, karinės prievolės atlikimo ir valstybės saugumo. Visais šiais aspektais komisija vieningai argumentavo dvigubos pilietybės naudai. Dviguba rinkimų teisė, žinoma, gali būti laikoma nepriimtina dvigubos pilietybės pasekme, tačiau praktiškai mažai asmenų ja realiai naudojasi. Diplomatinės paramos teikimo problema, pasak komisijos, yra ribotų mastų, karinės prievolės atlikimo problema dvigubiems piliečiams nėra labai dažna, o teiginiai, kad dviguba pilietybė gali kelti grėsmę saugumui, yra aiškiai perdėti . Politikų ir valstybinių institucijų atstovų požiūrį į dvigubos pilietybės pripažinimą didele dalimi lėmė nuostatos imigrantų integracijos politikos klausimais. Pasak viešuosius debatus dvigubos pilietybės klausimais specialiai tyrinėjusio Per Gustafson, dvigubos pilietybės siejimas su imigrantų integracija, atsižvelgiant į Švedijos multikultūrinės įvairovės išlaikymu paremtą integracijos politiką, buvo vienas iš svarbių veiksnių, lėmusių dvigubos pilietybės palaikymą . Švedijos vyriausybė savo pasiūlyme dėl pilietybės įstatymo  parlamentui pabrėžė, kad naujasis pilietybės įstatymas leidžia turėti dvigubą pilietybę be jokių apribojimų. „Neturi būti reikalaujama, kad Švedijos pilietybės siekiantis asmuo atsisakytų savo ankstesnės pilietybės. Savo ruožtu Švedijos pilietis, siekiantis ir įgyjantis kitos šalies pilietybę, dėl to nepraranda Švedijos pilietybės“ . Galima atkreipti dėmesį, kad nors vyriausybės teikime parlamentui ir oficialios tyrimų komisijos svarstymuose buvo naudojama „dvigubos pilietybės“ sąvoka, į įstatymą ji nebuvo įtraukta. Tiesiogiai dviguba pilietybė Švedijos pilietybės įstatyme neminima. Kad ji leidžiama, duodama suprasti iš kitų formuluočių, pavyzdžiui, kad "asmeniui, norinčiam tapti užsienio valstybės piliečiu gali būti leista (vadinasi jis automatiškai nepraranda - S.P.)pareiškimu išsilaisvinti nuo Švedijos pilietybės“ . Iš principo tad galima netgi ne tik dviguba, o ir triguba ar pan. pilietybė. Švedijoje pilietybės apskritai ir dvigubos pilietybės problemų nagrinėjimas specialiai 1997 m. sudarytoje komisijoje buvo aiškiai paremtas desakralizuotu bei deetnizuotu pilietybės instituto supratimu. Taip atrodytų palyginus, tarkim, su Vokietija, bet, kita vertus, pati pilietybės samprata Švedijoje turi išskirtinį atspalvį, palyginus su kitomis Europos šalimis. Aišku, kad dvigubos pilietybės pripažinimą Švedijoje sąlygojo imigrantų integracijos siekis. Tačiau tokį siekį realizuoti būtent pripažįstant dvigubą pilietybę padėjo ne Švedijos imigracijos politikoje dominuojanti nuostata išlaikyti multikultūrinę įvairovę, o ir specifinė pačios „pilietybės“ samprata. Švedijos debatuose naudojamoje pilietybės sampratoje ne nacionalinės valstybės pilietybė (nationality) kaip kultūrinio ir pilietinio tapatumo išraiška (nesvarbu, ar ji remtųsi etnokultūrinio, ar politinio - pilietinio tautiškumo samprata), o pilietybė (citizenship) kaip visuomeninio - politinio dalyvavimo išraiška buvo svarbiausia . Tuo pačiu imigrantų galimybės pasilaikyti pradinę pilietybę gerbimas skatina jų dalyvaujamąją (pilietinę) elgseną, vadinasi ir integraciją. Tai, Europos mastu, pakankamai unikali aplinkybė, teigiamai paveikusi Švedijos politiką dvigubos pilietybės atžvilgiu.
Suomijoje, kaip jau minėta, dvigubą pilietybę leidžiantis įstatymas buvo priimtas 2003 m. Jame naudojama sąvoka „Suomijos pilietis, tuo pat metu esantis kitos valstybės piliečiu“ . Suomijos pilietybės įstatymas apribojo Suomijos pilietybės išlaikymą dvigubiems piliečiams vadinama efektyvios pilietybės sąlyga (pakankamo ryšio su Suomijos valstybe sąlyga). Efektyvios pilietybės kriterijai Suomijoje buvo nustatyti griežtesni, palyginus su Švedija. Dviguba pilietybė Suomijoje, kaip ir Švedijoje buvo pripažinta universaliai, t. y., ne tik emigrantams, o ir natūralizuotiems imigrantams leista turėti dvi (ar daugiau) pilietybių. Suomijos vyriausybės teikime parlamentui teigta: „siūlymo tikslas yra palengvinti už Suomijos ribų gyvenantiems Suomijos piliečiams palengvinti ryšių su Suomija išlaikymą bei sudaryti sąlygas galimam jų grįžimui į Suomiją. Bet siūlymu taip pat siekiama, kad Suomijoje nuolat gyvenančių užsieniečių noras įgyti Suomijos pilietybę nepriklausytų, kiek tai susiję su Suomijos įstatymais, nuo siekiančiojo Suomijos pilietybės galimybių pasilaikyti savo ankstesnę pilietybę. Pasiūlymas remiasi prielaida, jog svarbu, kad Suomijoje apsigyvenantys užsieniečiai su laiku įgytų pilnavertes teises ir pareigas dalyvauti Suomijos visuomeniniame gyvenime“ . Suomijos vyriausybės teikime Suomijos parlamentui dėl naujo pilietybės įstatymo buvo aiškiai remtasi Švedijos pavyzdžiu, detaliai pristatant Švedijos oficialios tyrimų komisijos pilietybės klausimais svarstymus bei išvadas. Galima konstatuoti, kad Švedijos pavyzdys tikrai  prisidėjo prie Suomijos apsisprendimo pripažinti dvigubą pilietybę, nors vien Švedijos įtaka paaiškinti dvigubos pilietybės pripažinimą Suomijoje nebūtų įtikinama. Bet, aišku, atkreiptinas dėmesys, kad ta įtaka ne vien tik idėjinė, kadangi  Švedija, pripažindama dvigubą pilietybę tuo pačiu įgalino ją turėti dideliam skaičiui suomių imigrantų Švedijoje, su sąlyga, kad tokią galimybę pripažintų ir Suomija. Vis tik išlieka klausimas, kodėl Suomija irgi pasirinko universalios dvigubos pilietybės pripažinimą (lygiai emigrantams, ir imigrantams), nes už dvigubos pilietybės pripažinimą aktyvų lobizmą vykdė pirmiausia suomių emigrantai, ypač 1997 m. įkurtas Suomių išeivių parlamentas. Priėmus naują Suomijos pilietybės įstatymą buvo numatyta galimybė atgauti Suomijos pilietybę kažkada ją turėjusiems ir praradusiems dėl kitos pilietybės įgijimo suomiams ar jų vaikams. Paraiškų atgauti pilietybę terminas numatytas iki 2008 m. gegužės 31 d. Tokia galimybe nuo 2003m. birželio iki 2006 m. rugsėjo pasinaudojo daugiau kaip 7000 asmenų . Pilietybę susigražinusių skaičius galėjo būti didesnis, jei ne nustatytas aukštas mokestis (300 eurų suaugusiems, 100 eurų nepilnamečiams ). Atsakymą į klausimą, kodėl visgi buvo pasirinktas ne selektyvus, o universalus dvigubos pilietybės pripažinimas iš dalies rasime nagrinėdami Suomijos imigrantų sudėtį. Nors pastaruoju metu Suomija tapo ne tik emigracijos, o ir imigracijos šalimi, imigrantų sudėtis Suomijoje yra gana specifinė. Tiksliau, nemaža dalis imigrantų yra suomių kilmės. Didžiausios imigrantų grupės Suomijoje yra iš buvusios Sovietų Sąjungos ir Švedijos. Abiejose grupėse yra daug suomių kilmės asmenų . Tačiau suomiai, kaip ir švedai, grynai pragmatiškai pažiūrėjo į svarbiausių su dviguba pilietybe susijusių problemų sprendimą. Naujo Suomijos karinės prievolės įstatymo, kuris turėtų įsigalioti nuo 2008 m., projekte siūloma atleisti dvigubą pilietybę turinčius asmenis nuo karinės prievolės, jeigu jie įrodys, jog jų faktiniai asmeniniai ryšiai juos labiau sieja su kita šalimi, t.y., jie ten mokėsi ar studijavo, gyvena bei dirba .
Islandija, panašiai kaip Švedija ir Suomija, 2003 m. priimtomis pilietybės įstatymo pataisomis visiškai pripažino dvigubą pilietybę. Danija nuosekliai laikėsi priešiškos pozicijos dvigubos pilietybės atžvilgiu ir netgi ėmėsi teisinių priemonių (neatsisakant specialių taisyklių dėl Danijos pilietybės įgijimo kitų Skandinavijos šalių piliečiams, jos buvo papildytos reikalavimu įrodyti, kad įgyjant Danijos pilietybę prarandama ankstesnė kitos Skandinavijos šalies pilietybė), kad apsisaugotų nuo galimo dvigubos pilietybės pripažinimo kitose Skandinavijos šalyse poveikio Danijos pilietybės politikai. 2002 m. buvo pasirašyta speciali Skandinavijos šalių konvencija, pripažinusi šiuos Danijos žingsnius. .
Ruošiant pilietybės įstatymo pakeitimus Norvegijoje 1999 m. buvo sudaryta panaši komisija, kaip ir Švedijoje. Tačiau norvegų komisijoje nuomonės išsiskyrė. Dauguma komisijos narių pasisakė už dvigubos pilietybės pripažinimą, mažuma pasisakė prieš. Mažumos vienas iš argumentų skamba ypač iškalbingai: „dvigubos pilietybės klausimas turi būti diskutuojamas laikantis principinio požiūrio į Norvegijos pilietybę ir ypač atsižvelgiant į tai, kokias vertybes ji reprezentuoja, o tuo pačiu kokią reikšmę ir vietą ji turi šalies valdymo santvarkoje“ . Taip pat buvo argumentuojama, kad iki tol pagrindinis principas buvo tas, jog Norvegijos pilietis gali būti tik Norvegijos pilietis, o dviguba pilietybė buvo laikoma šio pagrindinio principo išimtimi. „Dvigubos pilietybės principo įvedimas būtų itin radikalus politinis veiksmas. Tuo, kad Norvegijos piliečiai turėtų vien tik Norvegijos pilietybę suinteresuoti visi piliečiai kaip norvegų politinės bendruomenės nariai“ . Norvegijos vyriausybė, teikdama naują pilietybės įstatymą Odelstingui pasirėmė būtent daugiausia komisijos mažumos argumentacija. Krikdemo Kjell Magne Bondevik vadovaujama vyriausybė tvirtino, kad „pilietybė yra svarbus priklausomybės ir ištikimybės norvegų politinei bendruomenei bei jos buvimą grindžiantiems principams simbolis. Vyriausybė mano, kad individas turi turėti politines pareigas ir teises tik vienoje valstybėje“ . Stortingo debatuose dauguma priešingų partinių blokų atstovų (pirmiausia krikščionių demokratų ir socialdemokratų) vieningai pasisakė prieš dvigubos pilietybės pripažinimą . 2005 m. priimtas Norvegijos pilietybės įstatymas (įsigaliojo nuo 2006 m. rugsėjo 1 d.) sugriežtino dvigubos pilietybės kontrolę, įvedęs nuostatą, kad su ankstesnės pilietybės atsisakymo sąlyga suteikta Norvegijos pilietybė gali būti atimta, jei pareikalavus nebus pateikta dokumentų, pagrindžiančių anksčiau turėtos pilietybės netekimo faktą. Nustatytas terminas tokiems dokumentams pateikti – 1 metų bėgyje nuo Norvegijos pilietybės gavimo. Buvo apskritai sugriežtinti reikalavimai natūralizacijos būdu siekiantiems pilietybės. Nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. tokie asmenys turės pateikti dokumentą apie išklausytą 300 valandų trukmės norvegų kalbos kursą arba kitus reikiamo norvegų (arba samių) kalbos mokėjimo lygį patvirtinančius dokumentus . Panašiai į privalomą specialią ceremoniją Nyderlanduose, Norvegijoje buvo įvesta savanoriška ištikimybės priesaikos ceremonija natūralizuotiems piliečiams . Norvegijos naujojo pilietybės įstatymo priėmimo aplinkybės iš esmės sustiprina pozicijas tų tyrinėtojų, kurie tvirtina, kad vienintelės nacionalinės pilietybės principas (dvigubos pilietybės apskritai draudimas, jos pripažinimas reta išimtimi) yra remiamas etninės tautos ar etnokultūrinio tautiškumo supratimu.
Kadangi Norvegijoje, kaip ir Švedijoje, yra pirmiausia aktuali imigrantų, o ne emigrantų dvigubos pilietybės problema, kuo galima paaiškinti skirtingus pasirinkimus? Siekis integruoti imigrantus Norvegijoje yra panašus, kaip ir Švedijoje. Integraciją skatina gerovės valstybės pobūdis. Švedijos gerovės valstybė yra paremta pilietybe (universali gerovės valstybė), o ne dalyvavimu darbo rinkoje (kaip pvz., Vokietijoje), o imigracijos politikos režimas remiasi jus domicilii . Norvegijos gerovės valstybės ir imigracijos politikos režimo tipai yra tie patys. Kas tada lemia skirtingą laikyseną. Pirmiausia, skirtingas tautiškumo, tautinio tapatumo supratimas, savo ruožtu sąlygojantis nuolatinę pilietybės reetnizaciją Norvegijoje. Būtent skirtingas tautiškumo supratimas sudaro skirtumą Švedijos ir Norvegijos imigrantų integracijos politikoje. Specialiuose Norvegijos pilietybės įstatymo priėmimui skirtuose tyrimuose jau yra pastebėta, kad Norvegijos vyriausybė imigrantų integracijos politikoje labiau akcentavo įvairovę, o ne multikultūriškumą, pastarojo atžvilgiu daugiausia pasisakė priešiškai . Tam tikrą didesnį palankumą dvigubai pilietybei Norvegijoje (oficialiu lygmeniu buvo parengtas teikimas pripažinti dvigubą pilietybę naujame pilietybės įstatyme, šis teikimas buvo aktyviai diskutuojamas parlamente ir kt.), palyginus su Danija (kur dviguba pilietybė yra net nediskutuotinas klausimas), vėlgi galima aiškinti tautinio tapatumo skirtumais. Pasak danų ir norvegų tautinį tapatumą specialiai tyrinėjusių mokslininkų, šiandieninis danų tapatumas yra daugiausia etnokultūrinis, kai norvegų tautinį tapatumą maždaug lygiomis dalimis sudaro etnokultūrinis ir politinis – pilietinis (valstybinis) tapatumas .

Vietoj išvadų. Pamokos Lietuvai

Skandinavijos atvejo analizė patvirtina ir dar labiau sustiprina esamų lyginamųjų dvigubos pilietybės politikos tyrimų išvadas, kad dvigubos pilietybės pripažinimas nėra dominuojanti tendencija Europos šalių bendrijoje. Kita vertus, Skandinavijos šalių patirtis rodo, kad jus sanguinis, kuris dominuoja Lietuvos pilietybės politikoje, nebūtinai užkerta kelią dvigubos pilietybės pripažinimui, ne tik selektyviam, o ir universaliam. 2002 m. priimtas Lietuvos pilietybės įstatymas iš esmės pripažino dvigubą pilietybę lietuvių kilmės emigrantams. Tačiau 2006 m. pabaigoje LR Konstitucinis teismas Pilietybės įstatyme surado daug neatitikimų Konstitucijai, be kita ko ir tame, kad Pilietybės įstatymas nepakankamai griežtai laikosi Konstitucijos 12 straipsnio nuostatos, kad „išskyrus įstatymo nustatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis .“ Konstitucinis Teismas nurodė, kad, sakykim, suteikdamas teisę atkurti Lietuvos pilietybę lietuvių kilmės emigrantams, Pilietybės įstatymas nereikalavo atsisakyti jų ankstesnės pilietybės, nors taip priklausytų laikantis konstitucinės nuostatos pilietybės atžvilgiu . LR Konstitucinis Teismas taigi nurodė laikytis itin griežto dvigubos pilietybės pripažinimo tik ypač retais atvejais normos. Lietuvos vyriausybės sudaryta darbo grupė parengė vadinamąjį ypatingo ryšio statusą lietuvių kilmės emigrantams, turintiems kitos šalies pilietybę, turintį didžiąja dalimi kompensuoti draudimą. turėti dvi pilietybes Tai nereiškia, kad neliko visiškai jokių galimybių toleruoti dvigubą pilietybę, bet jų labai sumažėjo. Diskusijos dėl dvigubos pilietybės pripažinimo emigrantams iš Lietuvos vėl atgijo 2007 m. pavasarį, konservatoriui A. Kubiliui pateikus Seime pilietybės įstatymo pataisų projektą.
Skandinavijos šalių laikysenoje pilietybės atžvilgiu, nepriklausomai nuo to, ar jos de jure pripažįsta, ar nepripažįsta dvigubos pilietybės, galima įžvelgti ir tam tikrų bendrų bruožų. Vienas iš jų – rėmimasis efektyvios pilietybės, t.y., pakankamo ryšio su valstybe, kriterijumi. Būtent šis kriterijus gali tapti svarbia pamoka Lietuvos pilietybės politikoje apskritai ir dvigubos pilietybės politikoje konkrečiai. Kitas svarbus bendras bruožas – diferencijuoto (selektyvaus) dvigubos pilietybės traktavimo nebuvimas. Dviguba pilietybė yra arba pripažįstama ir emigrantams, ir imigrantams, arba iš principo nepripažįstama nei vieniems, nei kitiems. Pastaroji laikysena dėl Lietuvos visuomenės specifikos (imigrantų problemos nebuvimo) kol kas sunkiai galėtų būti perimama. Kita vertus, ji labai priklauso nuo visuomenėje susiklosčiusių pažiūrų, kurias galima bandyti tam tikru mastu suformuoti iš anksto. Skandinavijos šalių patirtis apskritai liudija, kad Lietuvoje pasiekti vienareikšmišką sutarimą bei ilgalaikį sprendimą dvigubos pilietybės atžvilgiu bus itin sudėtinga.

Nuorodos

 


Rose R. Learning from Comparative Public Policy. London and New York: Routledge, 2005, p. 5.

 

Brubaker R. Pilietybė ir tautiškumas Prancūzijoje ir Vokietijoje (iš anglų kalbos vertė Saulius Pivoras). Vilnius: Pradai, 1998, 60.

 

Faist T. (ed.) Dual Citizenship in Europe. From Nationhood to Societal Integration. Aldershot: Ashgate Publishing Ltd, 2007, p. 175.

 

Brubaker R, p. 248 – 266.

 

Faist T. Multiple Citizenship in a Globalizing World: the Politics of Dual Citizenship in Comparative Perspective // Willy Brandt Series of Working Papers in International Migration and Ethnic Relations, 3/2003, Malmö, 2004, p. 14., http://dspace.mah.se/dspace/handle/2043/685

 

Joppke Ch. Citizenship Between De- and Re- Ethnicization // Bodemann Y. M. (ed.) Migration. Citizenship. Ethnos. New York: Palgrave, 2006, 64.

 

Ibid, p. 74.

 

Green S. Between Ideology and Pragmatism: the Politics of Dual Nationality in Germany // International Migration Review, 2005, vol. 39, no. 4, p. 924 - 926.

 

Ibid, p. 923.

 

Ludvig A. Why Should Austria Be Different from Germany? The Two Recent Nationality Reforms in Contrast // German Politics, 2004, vol. 13, no. 3, p. 501.

 

De Groot G-R, Bollen C. Nationality Law of the Kingdom of the Netherlands in International Perspective // Netherlands Yearbook of International Law (2004), vol. 35, 2005, p. 238.

 

Nyderlandų užsienio reikalų ministerijos informacija, http://www.minbuza.nl/en/welcome/DutchCitizens,dutch_nationality/9--Naturalisation-ceremony.html

 

Gorny A et al. Multiple Citizenship in Poland. Prace migracyjne, nr 53, Warsaw, 2003, p. 21 – 22.

 

Ibid, p. 29.

 

Joppke Ch. Op. cit, p. 82.

 

Faist T. Op. cit, p. 12.

 

Faist T. (ed.) Dual Citizenship in Europe. From Nationhood to Societal Integration, p. 176.

 

Howard M. M. Variation in Dual Citizenship Policies in the Countries of the EU // International Migration Review, 2005, vol. 39, no. 3, p. 705.

 

Ibid, p. 710.

 

Ibid

 

Ibod, p. 713.

 

Liebich A. Plural Citizenship in Post-Communist States // International Journal of Refugee Law, 2000, vol. 12, no. 1, p. 106.

 

Gustafson P. International Migration and National Belonging in the Swedish Debate on Dual Citizenship // Acta Sociologica, 2005, vol. 48, no. 1, p. 9.

 

Svenskt medborgarskap. Statens offentliga utredningar (SOU), 1999: 34, http://www.regeringen.se/sb/d/108/a/2401

 

Gustafson P. Globalisation, Multiculturalism and Individualism: the Swedish Debate on Dual Citizenship // Journal of Ethnic and Migration Studies, vol. 28, no. 3, p. 472 – 473.

 

„Lag om svenskt medborgarskap“. Regeringens proposition, 1999/2000: 147, http://www.regeringen.se/sb/d/108/a/2401

 

Lag (2001:82) om svenskt medborgarskap. Įstatymas prieinamas Švedijos įstatymų duomenų bazėje, http://62.95.69.15/sfs/sfsr_form2.html; paieškos langelyje reikia  įvesti žodį medborgarskap.

 

Faist T. Op. cit, p. 19.

 

Medborgarskapslag 16.5.2003/359, http://www.finlex.fi/sv/laki/ajantasa/2004/20030359

 

Regeringens proposition till Riksdagen med förslag till medborgarskapslag. RP 235/2002 rd, http://www.eduskunta.fi/triphome/bin/akxhref2.sh?{KEY}=RP+235/2002&{KIELI}=ru

 

Suomių ekspatriantų parlamento informacija, http://www.usp.fi/kaksois/index.php

 

Suomijos draugijos informacija,
http://www.suomi-seura.fi/index.php?request=42&language=SE&article=108

 

Suomijos migracijos instituto informacija, http://www.migrationinstitute.fi/db/articles_e/art.php?artid=7

 

Regeringens proposition till Riksdagen med förslag till värnpliktslag. RP 187/2006 rd, http://217.71.145.20/TRIPviewer/temp/TUNNISTE_RP_187_2006_ru.html

 

Ersbøll E. Statsborgerskap – medborgarskap europæisk konvergens – nordisk divergens // Nordisk Tidsskrift for Menneskerettigheter, 2003, nr. 02, p. 158.

 

Lov om erverv og tap av norsk statsborgerskap (Statsborgerloven). Norges offentlige utredninger (NOU). 2000: 32, http://www.regjeringen.no/nb/dep/jd/dok/NOUer/2000/NOU-2000-32.html?id=143396

 

Ibid.

 

„Om lov om norsk statsborgerskap (statsborgerloven)“. Odelstings proposisjon nr. 41. (2004-2005), http://www.regjeringen.no/nb/dep/krd/dok/regpubl/otprp/20042005/Otprp-nr-41-2004-2005-/1.html?id=395902

 

Vassbotn V. P. Nasjonalstatlige prinsipper i transnasjonal tid. Masteroppgave i statsvitenskap. Oslo, 2006, p. 58 – 61.

 

LOV 2005-06-10 nr 51: Lov om norsk statsborgerskap (statsborgerloven), http://www.lovdata.no/all/hl-20050610-051.html

 

Norvegijos imigracijos direktorato informacija, http://www.udi.no/upload/Pub/FaktaArk/EndringerEngelsk.pdf

 

Sainsbury D. Immigrants‘ Social Rights in Comparative Perspective: Welfare Regimes, Forms of Immigration and Immigration Policy Regimes // Journal of European Social Policy, 2006, vol.16, no. 3, p. 231.

 

Vassbotn V. P.Op. cit, p. 78 – 79.

 

Storsveen O. A. Nasjonal identitet i Norge og Danmark // Nytt Norsk Tidskrift, 2004, nr 03-04, p.378 – 379.

 

Lietuvos Respublikos konstitucija. 1992

 

LR Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl teisės aktų, reguliuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės santykius, nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. 2006 11 13, http://www.lrkt.lt/dokumentai/2006/n061113.htm

 

LR Vyriausybės pranešimas spaudai, http://www.lrv.lt/main.php?id=aktualijos_su_video/p.php&n=4438

 

LR Pilietybės įstatymo 1,17, 18, 20 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 17(1) ir 18(1) straipsniais įstatymo projektas, 2007 04 13 XP-2167,

 

 

PIVORAS Saulius

POLICY OF DUAL NATIONALITY (SCANDINAVIAN LESSONS FOR LITHUANIA)
This article seeks to discuss Scandinavian case of dual nationality policy in the context of the EU countries. Scandinavian case mirrors differences in policy towards dual nationality among the EU countries, which divide not only countries of the EU, but Scandinavians countries themselves into two opposite camps. In the citizenship policy of the Scandinavian countries predominates principle of jus sanguinis, which is held to be less favourable to recognition of dual nationality by itself. In spite of jus sanguinis, two Scandinavian countries (Sweden in 2001, Finland in 2003) adopted new citizenship laws, which did not change predominance of jus sanguinis, but introduced open recognition of dual nationality de jure. Denmark and Norway took the opposite direction. Denmark does not acknowledge dual citizenship even for citizens of other Scandinavian countries. Norway adopted new citizenship law in 2005, which became even more restrictive with respect to dual nationality. Lithuania in this respect is very similar to Norway. According to the recent decision of Lithuanian Constitutional Court, dual nationality should be accepted only in very exceptional cases. Relying upon Scandinavian lessons it is foreseeable that increasing immigration into Lithuania in the long-term perspective should bring question of dual nationality into political agenda anew, but it is difficult to expect unambiguous solutions.